Happy. Thank you. More please.

„Viskas visada susitvarko“. Tikiu. Anksčiau ar vėliau.

Filosofinis ir žaibiškas šitas ruduo. Mąslus, daug visko atskleidžiantis, bet taip žaibiškai greitai, kad pasvarstymams prieš miegą užteks, jaučiu, ir visai žiemai. Audros, vėjai, žaibai, griaustiniai… Ir kaukti norisi, ir klausti „ko dar sulauksiu?“ Bet supranti visai netikėtai, kad pati, iš tikro, vis dar sėdi šiltai, jaukiai ir saugiai…Kitaip, bet vis tiek.  Ir belieka iš stichijų kažko išmokti ir nustoti laukti, kol jos praeis. Taip ne(be)bus. Tik ramybė viduje leidžia su jomis susigyventi, jas pergyventi, gyventi labiau. Ir ruduo čia niekuo dėtas. Jis vis tiek lieka mano mylimas

O permainos nėra blogai. Net oras kitoks atrodo. Džiaugiuosi jomis, kai kuriomis savomis, kai kuriomis šalia esančiomis. „O paskui bus kaip būti privalo: kažkam žirgas - kažkam tik kamanos“ Dabar net negalėčiau pasakyti, kas geriau..

Thought I’d cry for you forever. But I couldn’t. So I didn’t.

Ir nors dar ne laikas žiemot… Bet žiema ateis ir praeis, o aš galbūt jau vėl mokėsiu džiaugtis pavasariais. Juk negalima tokio džiaugsmo atsisakyti, taip?

mylintys,

raudoni_batukai

 

 

 

 

P.s. Kas nors, prašau, pakeiskit man gitaros stygas.. Tik po to neklauskit ir aš nemeluosiu, kaip sekasi groti Tiesiog norisi išsipildyti bent vieną pažadą…