laiko skaičiavimai ir planavimai – dalis gyvenimo. ir man, keistuolei, tai netgi patinka, arba, galima sakyti, jog tai mėgstu. galiu save “paspausti” padaryti vieną ar kitą dalyką (dažniausiai tai koks pasimokymas į priekį..) anksčiau nei deadline jei tą laiką “taupau” ateičiai: poilsiui, tiesiog sau, kitam..
bet..
vis neapsiprantu su situacija kai planavimas nueina šuniui ant uodegos. kai tavo “sutaupyto” laiko nebereikia.. netgi pačiai. žinoma, tai gal vaikiška. žinoma, kad surasiu ką veikt. žinoma, čia nėra ko kaltint. to daryti ir nesiruošiu. tiesiog… čia kaip dar mokykloj gauti 9 ir grįžus namo vietoj pagyrimo sulaukti “o kodėl ne 10?”. toks mažas nusivylimas, net suvokiant, kad ir esamas rezultatas yra labai geras.
tokiais atvejais kartais galvoju, kad geriau neplanuot.. nelaukt..
bet negaliu taip. todėl įkvepi – iškvepi ir galvoji kiek kitaip:
” jei nieko nelauksi, tai nieks neateis
nei jūros pakrante, nei pienių laukais
žinok – esu su tavimi..
nors tu toli toli toli toli…
susigalvokim sau vardus
ne tuos kur turim – daug gražesnius
ir mus nuneš toli toli
lig pat dangaus sapnai balti… “
( S. Mykolaitis – Toli Toli )
aš sau gražesnį galvoju kasdien. prie savojo vis pridėdama lašelį šio bei to (svajojimų, ateities, šiltų jausmų ir pan. …) ir truputį lengviau. ir ruduo vėl gražus.
raudoni_batukai
