šilta. ir kvepia.
vienos audros praėjo, kitos gal dar nespėjo ateiti, sustojo… ir dabar tykuma, ramuma… vasara.
buvau pasiilgus žolelinių arbatų. dabar va tokia va kvepia vėlyviems pusryčiams. ir vis dėlto, koks puikumas tai… miegoti, uogauti, kvailioti, dirbti kokį naudingą mažą-didelį darbą, stebėti lietų, vaikštinėti paupiu.. užmiršti kiek gi dabar valandų 
ir puikumas tai, kai besidalinantis tuo visada šalia… kuris jei reikės atsakys į šį ar tą ar dar milijoną kitų klausimų. arba pačioj tyliausioj tyloj girdėsis kaip kartu džiaugias… vasara.
ir mes dar būtinai ką gražaus – matomo nuveiksim. bet juk kada gi dar jei ne dabar galima sekundėlę/minutėlę/valandėlę pabūti nematomiems tykumoj, ramumoj… vasara.
raudoni_batukai
