Senokai berašiau ką…
Būna, kad nebetalpini įspūdžių, nuotaikų, jausmų ir visokio kitokio mielo šlamštelio, bet va iš(si)pakuot kažkur irgi nelabai išeina. A kū daryt? 
Dar kiek daugiau nei savaitė. Negailu vasaros. (rudens vaikas..) Tiesiog kažkaip neįtikėtinai ji praėjo. Rodos iš niekur tiek daug malonios maišaties atnešė. Nepaisant artėjančių jaudulių, tiek daug viduj prikaupta. Įtikėjau, jog užteks.
Ir dar. Dėkoju ir šypsau pavymui. Visiems. Už pasisėdėjimus, buvimus, juokus, rašliavas, pokalbius, šypsenas, pagalbą, supratimus, drąsinimus, mintis, muziką, pasikibinimus, apkabinimus, tylėjimus ir … (begalybė..) Nuo trijų savaičių iki penkių minučių ir atvirkščiai.
„I love you oh so well
Like a kid loves candy and fresh snow
I love you oh so well
Enough to fill up heaven, overflow, and fill hell“
Su kiekvienu visos vietos ir visi laikai nuostabūs. Priimkit asmeniškai.
Cha. Mėgaujuos dėliodama šį įrašą. Žinau, kad dar daug šito jausmo liko. Stengsiuos dalintis.
Mielieji:
ievadienis.
mergiotės. (išsiilgau nežmoniškai..)
kings of stupid faces. (vis tiek super )
och.
pupa.
bg. Ieva.
bg. Paulius.
bg.
(kaip norėčiau, kad visi čia būtumėt. net tu. )
Dar nepaveikta prieš/per/po gimtadieninės „depresijos“ ir žiauriai jausminga, raudoni_batukai.
