Man tikrai patinka „dienoraštintis“. Sudėliot save iš nuotrupų. Kitam ir sau pačiai.
Šįkart kontrastų diena. Banguojanti žiniomis, nuotaikomis, nuojautomis, nuomonėmis, nuotykiais. Imi ir pasimeti žmogus spalvų gamose (suprask, gyvenime..). Ir jokia programa neduos sugadinti visų saldžių ir karčių „efektų“ mėgėjiškais bandymais sumažinti kokį tais saturation, contrast arba brightness.
Gal dėl to visada žavėjo nespalvotas kinas. Ten, be abejo, pasakyta kažkas „dar daugiau“, bet turi galimybę panorėjus „ignoruoti“ detales.
O dabar visa gama su savo tonais ir pustoniais užgriuvo ir tiesiog rėžia mano akis, mintis, pojūčius ir dar velniaižin ką..
Kad ir nerišliai čia aš, bet dar apie kiną: prisidedu prie tų, kurie kartais pasvajoja, kad neblogai būtų, jog lemiamu momentu pasigirstų atitinkama foninė muzika, kuri padėtų susiorientuoti situacijoje. Kaip antai minoriniai akordai rodantys, jog tikrai jau laikas nuliūst arba, vice versus, džiaugsmingi paukštelių čiulbesiai kai beldžias šviesūs rytojai.
Visai ne dėl to, kad baisiai gražu būtų. Tiesiog vis dar patiriu didelių pralaimėjimų savisusivokime. Jei negražinant, tai jaučiu, jog pastaruoju metu “gaunu į vienus vartus”.
Beje, dėl muzikos.. Negaliu nepaminėt, kad jau kelinta diena turiu džiaugsmo savo ausyse girdėti man super mielų žmonių darbus. Geras daiktas tie kasmečiai bardažygio CD. Va ir dabar su kiekvieno nuotaikomis pasėdėjus jaučiuos. Beprotiškai ilgu tos stebuklingos auros būnant tarp jų. Kadangi ir nenusimato kuriam laikui tokia laimė, šitai nelyginant maža kompensacija šildo. Jaučiu, kad kur nors Baltijos Jūros pakrantėse, Danijos teritorijoje, liepos 11 – 12 skambės „… o tas stebuklingas svajonių pasaulis…“ ir pan. ( viena mergaitė, kad ir kokiais smagumais viliojama, vis tiek viena savo puse pavydės esantiems tuo metu Panemunės pilies kieme… )
Ir visai pabaigai. Šiandien leidžiu save „vampyriškai“ veikti V.V. Landsbergio dainai „Sapnas“.
Naktį gatvėmis bastosi sapnas
Ir niekur niekur neranda sau vietos
Randa langą – įsilipa
Randa lovą – įsiropščia
O čia jau guli ir keikiasi baisus košmariškas sapnas.
Nesigąsdinu. Tik pasiduodu hipnotizuojama melodijos, visų be išimties eilučių, ir savęs diktuojamų prasmių ir poteksčių. Po truputį darausi nebekeista. Net pati sau.
P.S. Skelbiu ilgai lauktas pabaigas!
(kas neišvengiamai reiškia naujas pradžias, kurių vis dar velnioniškai bijau… bet apie tai dar ne dabar.. )
mano batai buvo du – raudoni – nerandu.
