Pėdsakai.

Negaliu liautis šypsot. Ir tik dėl to, kad po ilgoko laiko tarpo man vėl šypsosi žmonės.

O viskas prasideda nuo eilės prie kasos Maximoj. Ir kodėl aš visada atsistoju ten kur žmonės perka ką nors “ypatingo”? “Ypatingo” nes ant tos prekės būtinai nėra ”barcode”. Whatever.  O man gi verkiant reikia skubėti į autobusą vežantį namo (nes sekantis už beveik 45 minučių). Atspėkit ar spėjau? Spėkit dar kart! Jei atvirai tikrai pagalvojau ar kartais manęs kas neužkalbėjo, nes pastarosios savaitės įvykiai būtent tai ir galėtų rodyti…

Na bet nevarant Dievo į medį, kad jau taip nutiko, traukiu iš kuprinės gilumos iPod ir pradedu laukt. Gerai, kad tų laukiančių ir besikeiksnojančių nemažai, tai vis ne vieniša stotelėj temstant Laikas net su besikeičiančia nuotaika ausyse slenka kažkaip kankinančiai ilgai, taigi gimsta išganinga mintis sėsti į pirmą atvažiuosiantį autobusą. Na ir kas tas laimingasis? Ogi 53-iasis. Nesvarbu, kad važiuosiu ratais kvadratais, bet kad jau prisėst pasiseka neburnoju.

Sėdžiu nugara važiuojamajai krypčiai. Prie pat autobuso vidury esančio rato. Rate beprotiškai daug žmonių, bet tiesiai už jo pamatau pilkus marškinius. Sutinku spalva nelabai pastebima, bet savininko kažkokios geros akys. Nepiktos. Nesusirūpinusios. Hm… Tik žiūri per daug tiesiai.. Įžūlokas. Pasišaudom žvilgniu? Greit suprantu, kad iššūkis priimtas. Damn, labai stengiuos nenuraust… Juk negaliu pasiduoti “žvilgnių kare” iš kart. Taigi žvalgomės su kvailokais akių nudelbimais, kaip kokiam saldžiam filme. Nors akis vis tiek nukreipiu dažniau aš. Jam, įrėmintam žmonių nelabai yra kur. Och. Mane, žinoma, galiausiai suima juokas. Bet neimsiu kvatoti, tai ir gaunas tokia sukąsta šypsena panosėj. Ir vis dėlto suveikia. Eilinį kart pakėlus galvą sulaukiu pamojavimo. Šypt. Tada kelios minutės pagalvot prie ko tai prives. Bet protas šį kart nenugali Stotelė. Gūsis žmonių pajuda durų link ir o ne… išlipa  pilkieji marškiniai  

Trumpam. Cha. Grįžus, abipusis šypt. Tuomet kilstelėjęs rankas aukštyn,  duria pirštu manęs link, nusišypso (taip, kad išryškėja nuostabios duobutės skruostuose) ir kilsteli nykščius į viršų. Suprask, jog mano šypt įvertinta teigiamai. Fainumas.

Smagumas tęsiasi dar kelias stoteles. Vilniaus – piau! Aš išlipu. Prisiekiu sau, neatsisukt. Greitu žingsniu į kitą gatvės pusę. Stotelėn. Visgi man namo reikia. Taigi žiūrim, kas važiuoja? Puiku, laukiam 14-ojo troleibuso. Apsidairau…

Ir negaliu patikėt savo akimis, už nugaros stovi… o taip, pilki marškiniai. Šypt. Bet juk aš tai visai nesiruošiu nieko kalbint. Suku nugarą. Erzinuos.

Pravažiuoja autobusas ir 6 -asis. O pilkieji marškiniai, pasirodo, pasiduoda erzinimuisi. Kas darosi? Nebegaliu nustot šypsot. Sulaukiam 14 -o. Įsitaisau gale. Ar keista, kad įlipa ir jis? 

Atsisėda prieky ir dar atsuka nugarą. Šmaikštuolis. Jo vietoje, man būtų pradėjęs svilti pakaušis… Ištvermingumas neišpasakytas.

Bet visdėlto išsiduoda. Sustojimuose jaučiuos fiksuojama. Cha again Smagi kelionė, nieko neprikiši. Belieka spėlioti kur nepažįstamasis išlips. Negi trenksis iki pat Saulėtekio? Visai nenoriu sulaukt kokio neišvengiamai banalaus “labas”, gi neabejotinai išgaruotų visas susikaupęs žavumas…

Bet pilkieji marškiniai gelbsti situaciją. Gana netikėtai Neries stotelėj nepažįstamasis pakyla. Na ir? O taip, sulaukiu pamojavimo atsisveikinant ir šiek tiek nostalgiško šypt. Vadinas, abipusiai smagu buvo! Kad jau išlipęs žingsniuoja mano važiavimo kryptim, tai galinis langas tinkamas paskutiniam žvilgsniui. Apsidovanojam. Nebesuskaičiuojamas šypt. Ir vėl mojuoja. Jį jau stebi praeiviai… Miela.

Ir visai nebekeista. Šypsau. Senoji plytinė – paskutinė maršruto stotelė. Nuostabus dangus lydi namo.

Cold, cold water
Bring me round
Now my feet won’t touch the ground
Cold, cold water
What ya say?
It’s such…
It’s such a perfect day
It’s such a perfect day

Ir pabaigai. Nepažįstamasai, su pilkais marškiniais ir nuostabiom duobutėm skruostuose, ačiū užu nuotaiką. Super.

 raudoni_batukai.