Pėdsakai.

Vakar, šeštadienį (05 31), kad galutinai nesugadint dienos besimokant išsiruošėm į “Panemunių žiedus”. Nesigailiu. Kasmetinis renginys Raudonėje, nuostabios pilies prieglobsty vis randa kuo nustebinti. Ir manau ne tik dėl to, kad pati labai noriu kaskart nustebti.

Tiesa, regėjau, girdėjau ir jaučiau tik vakarinę renginio dalį, t.y. nuo maždaug 18.30. Apsižvalgius kiek liūdnoka buvo, kad “dvaro kaimų kiemai” su savo mugėm ir linksmybėm jau tuštėjo. Dar teko užmatyt vitražinius “pakabukus”, senovinių fotografijų ateljė, paštą ir žiobrių kepimo proceso pabaigą… na ir fantastiškas eiles prie jų.

Žemiškas pastebėjimas, bet žmonės sprendžiant iš besidriekiančių eilių, prie jau nebegausių prekeivių palapinių ( asortimentas: alus, alus, alus ir jei pasisekė: sūris, agurkai su medum, šašlykai) atrodė žvėriškai alkani  Negelbėjo, nei ”dvaro virtuvėj” iš paskutinės tešlos kepami blynai, nei bulvės su grietine… Vietinės parduotuvytės taip pat “lūžo” ir stoviniuojantys žmonės atrodė kaip iš mamos pasakojimų apie “eiles prie duonos”

Bet maloniems berniukams, po ilgų bačkos keitimo procedūrų, vis dėlto įpylus alaus (juk reikėjo, kažkaip įsiliet į minią ) grįžau prie kultūrinės dalies. Ir buvau beapsisukanti eit atgal, nes scenoje sukiojosi ” čigonų barono anūkas ” Radži, o jį keitė “moterų širdžių daužytojas” Rytis Cicinas. Visiškai nesistengiu čia išreikšt kokios tai ironijos ar neapykantos, o tuo labiau, kad didelei daliai žiūrovų tai tikrai patiko. Tiesiog, smagumo tris kart leisti “šliagerio” KĄ DARYT fonogramą neįžvelgiau. Beje, Ryčio pasirodymas buvo įtikinamesnis. Bent jau jutosi bendravimas su tikrai “kaifuojančiais” klausytojais. Taigi su tarpeliais (pažiūrėt ar dar nebaigė..) visai smagiai šią atkarpą buvo nutarta užpildyti fotosesinantis kitapus pilies ir besižvalgant į baltai pasipuošusius žmones (šventės dresscode’as buvo balta spalva).

 Pilis

Ieva senoviškuose ratuose.

O tai ko laukiau, ir kas maloniai nustebino, be abejo, buvo puikių lietuvių aktorių suvaidinta B.Sruogos istorinė kronika “KAZIMIERAS SAPIEGA”. Nepaisant to, kad stovėt pasistiebus ir iškėlus nepatogiai galvą buvo kiek keblu, bet vis tik buvau pasiilgus tokio “gyvo teatro” reginio lauko sąlygomis. O ir vakaras, atmosfera bei oras tam buvo idealūs. Kas girdėjo tekstą ir gana įdėmiai stebėjo galėjo pajusti kiek “skaudų” istorijos turinį: valdančiųjų sluoksnių rietenos, lėbavimai, sąmokslai ir rūmų intrigos ir be abejo, romantikų džiaugsmui, įpinta meilės gija . Visai kaip šiandien, visai kaip “čia pat”. Ir pirotechnikos “stebuklai” buvo vietoj.

Susumuojant, man patiko. Ir išvažiuot nebuvo taip tragiškai sunku, kaip tikėjaus, sprendžiant iš mašinų gausos. Tiesa, nuostabus diedukas su žiguliuku senu galėtų šviesas įsijungt. Nejauku ko tais Kita vertus, iš garso visada jautėm, kad jis į nugarą “alsuoja”…

Laiminga. batoni_raudukai.

 p.s. ačiū mamai ir Ievai užu company blemb, kitais metais ir vėl reiks važiuot…