Gegužė 30, 2008 at 5:43 pm (išbyrėjimai.)
Rasą ant mano pečių užmigdykit.
Nemuno burtai mesti.
Nelaimingoms žvaigždėms spyglius nukarpykit.
Laimingos nuskęs vandeny.
Upės tėkmės sodriai įkvėpkit,
O ji atsidus dumblu…
Kam gi dabar į kailį įkrėsti,
Jei nėra nei sveikų, nei kaltų?
Tik mėnulis išbalęs, vagoj susirietęs,
Užkimęs saldžiausiu miegu
Ir tiltų pastoliai, įaugę į smėlį,
Kalbas mūšoj su Dievu…
(Žuvelių teatras gelmėj užsidarė
Ir spalvoti žvyneliai išparduoti
Sliekų – kaip kultūrinio peno
Nebeveiskit senam patvory...)
Gegužė 29, 2008 at 8:14 am (išbyrėjimai.)
Tags: arbata, rytas
Suvirpėjus šešėliams
Sapnai, lyg nutrūkus styga,
Įstringa galugerkly amžiams.
Ryžas murklys nuogoje vyšnioje
Ir vaiduokliai tiksinčiais laikrodžiais.
Apjuodęs langas rytais visuomet įsimyli ilgesio gatvę.
O kai pamirštu nepabust,
Degantys pirštai perbraukia plaukus.
Akys atsimerkia plačiau už dangų.
Žiovulys – tik biologija – ašaros.
Pasekmėms – juoda arbata.
